Yra posakis „Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – ….“ Kiek čia tiesos? Ar paauglystė iš tiesų toks sudėtingas, išskirtinis ar netgi sunkus žmogaus gyvenimo laikotarpis?
Gyvenime kiekvienas mūsų du kartus labai smarkiai augame. Pirmąkart – per pirmuosius metus po gimimo. Iš emės šis augimas yra susijęs su nervų sistemos vystymusi ir branda. Todėl tuomet labai svarbios visos patirtys. Antrasis didysis augimo šuolis, kuris taip pat labai reikšmingas, įvyksta paauglystėje. Nors paprastai paaugliais laikomi vaikai nuo dvylikos metų, tačiau vieniems šis gyvenimo tarpsnis ateina anksčiau, kitiems – vėliau.
Paauglystei būdinga intensyvus fizinis, lytinis brendimas ir labai dideli nervų sistemos pokyčiai. Per pirmuosius gyvenimo metus pradeda veikti visi smegenys, o paauglystėje tie neuronų ryšiai persistruktūruoja, ir vienas su tuo susijusių dalykų yra tai, kad jauniesiems paaugliams ima iškilti prisiminimai iš ankstyvos vaikystės. Jie gali netikėtai prisiminti, kad tu tada ir tada man tą ir tą padarei, pvz., įskaudinai. Tame amžiuje gaminasi perteklinis sinapsių kiekis, ir smegenyse gali susdaryti labai skirtingi ryšiai. Ir tai priklauso nuo patirčių, kurias tuo metu paauglys gauna.
Vėlesnės patirtys svarbios lyties tapatumui formuotis – kiek gali žmogus būti patenkintas savo lytimi, savo kūnu.
Bręsdami tiek mergaitės, tiek berniukai susiduria su daugybe lūkesčių iš tėvų, kokie jie turėtų būti, ir tai taip pat prisideda prie paauglystės sunkumų. O berniukams padėtį sunkina dar ir visa mūsiškė moteriška auklėjimo, pedagoginė sistema, kur nėra pakankamai skiriama dėmesio jų poreikiams, raiškai bei galimybėms.
Dar vienas sudėtingumas – šiandienos paaugliams būdingas gan didelis atotrūkis tarp fizinės, emocinės ir socialinės brandos. Pavyzdžiui, vyresni paaugliai – 15, 16 metų – fiziškai ir lytiškai jau yra iš esmės subrendę, tačiau emociškai dar ne visai, o socialiai – jie dar visiškai priklausomi nuo tėvų ir dar ilgai tokie bus. Juk šiandien dauguma jaunų žmonių, kol baigia bakalauro studijas, dažnai yra dar priklausomi nuo savo tėvų. Viena vertus, tai yra neblogai – jie dar neturi tokių didelių atsakomybių, gali daug ką išbandyti, tačiau čia taip pat esama specifinių problemų.
Paauglių kūno keitimasis, lytinis brendimas tikriausiai trikdo ne tik juos pačius, bet ir jų tėvus? Ką pastariesiems čia reikėtų žinoti?
Žvelgiant psichoanalitiškai, augančios mergaitės santykis su mama ir tėčiu yra skirtingas. Taip pat ir berniuko. Liaudiški pasakymai „tėčio dukrelė“, „mamos sūnelis“ nėra iš piršto laužti. Mergaitė turi ypatingą santykį su tėčiu, ir labai svarbu, kad ji tėčiui būtų graži, ir jis matytų jos mergaitiškumą, moteriškumą. Tačiau taip pat labai svarbu, kad tėtis, augant mergaitei ir tampant paaugle, o vėliau mergina (tėčius tai dažnai išgąsdina, kai šie staiga suvokia, kad tai jau mergina, jau nebe vaikas), turėtų išlaikyti tą jausmą, kad čia yra mano dukra, mano vaikas. Neatstumti (nors pirmasis impulsas gali kilti būtent toks) dukters, tačiau ir nepritraukti jos per daug arti, kas reikštų seksualizuotą elgesį. Mergaitė savo ruožtu šiek tiek konfrontuoja su mama, lenktyniauja, ypač būdama 3-5 metų. Tad labai svarbu, kad mama neįsitrauktų į tą konkurenciją su dukra dėl tėčio, o suprastų, kas vyksta. Tačiau tam reikalingas geras santykis tarp vyro ir žmonos. Kad jie būtų vienas kitam gana artimi ir vienas kitą palaikantys. Tačiau nors dukra ir konkuruoja su mama, ši jai lieka tas artimiausias objektas nuo pat kūdikystės. Ir ji tapatinasi su mama.
Vaikystėje (3–5 metais) berniukas panašiai konkuruoja su tėčiu dėl mamos. Ir čia taip pat iškyla panašūs iššūkiai. Mamai – kad ji per daug prie savęs nepririštų berniuko, kad berniukas tam tikru metu būtų jos atstumtas atgal į vyrų pasaulį. Ir nepavydėtų tėčiui mamos, o rastų savo vietą. Čia yra labai svarbu, kad tėvas pasakytų sūnui: „Tu esi mano sūnus, ir aš galiu tavimi didžiuotis.“ Tiesa, jei tėvas pats, būdamas vaikas, nėra girdėjęs tokių žodžių, jam yra sunkiau tą ištarti savo sūnui. Jis gali abejoti savimi, taip pat abejoti ir sūnumi. Vis dėlto nors berniuko santykis su mama yra labai glaudus, augdamas jis turi tapatintis su tėčiu. Meilė tėčiui padeda nekonkuruoti, o tapatintis su juo. Čia vėlgi labai svarbu tėčiui ir mamai suvokti, kad jųdviejų santykis yra svarbiausias, todėl jie gali priimti šį vaikų konkuravimą kaip suaugę ir jį suprasti, ir tai jų neišmuša iš vėžių, jie gali tą emociškai pakelti. Tyrimai rodo, kad jeigu vaikai perdėtai idealizuoja priešingos sau lyties tėvą, o pyksta ant tos pačios lyties tėvo, tai pasditenkinimas santuoka gali būti menkesnis.
Paauglys jau nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs. Tikriausiai vienas pagrindinių galvosūkių, tuo metu kylančių tėvams – kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp paaugliui dar reikalingos priežiūros ir pasitikėjimo juo, leidimo būti savarankiškam?
Kalbėdami apie fizinius ir emocinius dalykus, mes suprantame, kad paaugliai nėra visiškai suaugę, nors norėtų tokie būti. Jie visą laiką yra tarsi dvigubame vaidmenyje: kartais elgiasi kaip suaugę, kartais – visiškai kaip vaikai. Ar jiems reikalinga fizinė priežiūra, tokia kaip maitinimas, rūpinimasis jų sveikata, jų poilsio režimu, tinkamu ugdymu – tuo, kuo jie patys dar negali pasirūpinti? Tokia priežiūra iš dalies yra būtina. Kita vertus, paaugliai labai nori būti savarankiški, taip pat jie tikrai gali daug ką daryti patys. Jų mąstymas jau yra visiškai susiformavęs, tačiau jie dar neturi patirties, taigi turi daryti ir savo amžiui būdingas klaidas. Ir tada kyla klausimas, kiek mes jais galime pasitikėti, kokios turi būti ribos, kiek jiems leisti būti savarankiškiems ir tas klaidas daryti?
Visų pirma tam, kad galėtume pasitikėti vaiku, nuo pat mažens tėvams reikia kurti draugišką, pagarbų santykį su juo, kai esama aiškių ribų, aiškių taisyklių, kurias tėvai kartais gali pakeisti, tai aptardami su vaikais. Tai vadinama demokratiniu arba autoritetiniu (ne autoritariniu) auklėjimu. Pasitikėjimas paaugliu gimsta tokioje aplinkoje, vaiko atsakomybės ugdymo terpėje (tai reiškia, kai suaugęs nedaro už vaiką to, ką jis pats gali padaryti), kai išlaikomas draugiškas santykis, bendravimas, vyksta pokalbiai… Šeimoje kalbėjimasis yra ypač svarbus tiek tarp tėvų, tiek ir su vaikais. Tačiau, kaip žinoma, pakankamai kalbasi ne visi.
Vis dėlto ne visuomet lengva tėvams prakalbinti paauglį…
Iš tiesų paaugliui taip pat labai svarbu turėti teisę ir nekalbėti, jei jis to nenori… O norint jį prakalbinti tiesiog reikia būti šalia. Man labai patinka knyga „Kaip mylėti savo paauglį“. Jos autorius Campbellas pasakoja, kaip veždamas dukrą iš muzikos mokyklos tyčia važiuodavo ilgesniu keliu, nes galiausiai dukra jam ką nors papasakodavo. Taip pat jis žinojo, kad negalima paaugliams užduoti tiesioginių klausimų, nes šie iš karto „užveria duris“. Svarbu būti šalia ir išlaukti.
Taip pat labai svarbu nevertinti to, kas jums yra sakoma, o išklausyti, parodyti, kad girdite, stengiatės suprasti paauglio poziciją, kaip jis jaučiasi. Ir tada vaikai patys gali padaryti tam tikras išvadas. Taigi kai esama tokio draugiško santykio ir sugebėjimo išgirsti, pasitikėti paaugliu tampa labai lengva, nes mes žinome, kuo jis gyvena. Jei mes leidžiame vaikui atsivesti į namus draugų, jei mes juos pažįstame. Taigi pasitikėjimui labai svarbus yra žinojimas – vaiko pažinimas ir žinojimas, kuo jis gyvena. Leidimas jam svajoti, norėti, matyti kitaip, nei mes.
Kartais daug bendravimo nesklandumų su paaugliais kyla dėl to, kad mes jiems norime įpiršti savo nuomones. Iš tiesų vaikas perima šeimos vertybes, jei ši nėra labai konfliktiška, patirdami teigiamų jausmų. Kita vertus, paauglystėje jis turi įtvirtinti ir savo atskirumą. Vaikai negali visko perimti iš mūsų, o turi daug ką atrasti patys. Tad dar vienas pasitikėjimo momentų yra leidimas ieškoti.
Mums kartais atrodo, kad paaugliai klausosi kvailos muzikos, skaito kvailas knygas ar keistai rengiasi, tačiau nėra išmintinga dėl to su jais ginčytis. Yra toks pasakymas, kad paauglystėje labai svarbu „sutarti nesutarti“. Tai reiškia, kad mes sutariame, jog galime turėti skirtingas nuomones. Mes visada galime išreikšti savo nuomonę, tačiau čia labai svarbu pažvelgti į savo vidų: ar aš tikrai noriu suprasti savo vaiko požiūrį, o gal tik noriu manipuliuodamas jam savo požiūrį įpiršti. Kartais išties sunku tokiai pagundai nepasiduoti. Taip pat nors mūsų, kaip tėvų, atsakomybė yra didelė, tačiau ne mes vieninteliai auginame vaiką. Juk vaikas turi ir savo angelus sargus, yra sukurtas Dievo, turi savo misiją, kurios mes nežinome. Juk šiais laikais nuolat atsiranda vis naujų profesijų, tad mes net negalime įsivaizduoti, ką mūsų vaikas dirbs, kokių sugebėjimų bei įgūdžių jam prireiks. Taigi reikia tą turėti omenyje.
Taip pat labai svarbu įsisąmoninti, kad vaiko patirtis yra kitokia nei mūsų. Ir mes, kaip suaugusieji, pažindami suaugusio žmogaus gyvenimą ir su tuo susijusius dalykus, kartais ne visai teisingai suprantame paauglių potyrius, draugystes, nes mes tai regime per savo prizmę. Tačiau, žinoma, esama situacijų, kur mes turime nustatyti ribas. Mes turime daugmaž žinoti, kuo vaikas užsiima. Nors vaikui augant randasi vis didesnė jo asmeninė erdvė, ir mes jau visko apie jį nebežinome.
Ir čia tėvams dažnai iškyla dilemų, kai nėra aiškaus atsakymo, kaip elgtis.
Vis dėlto negalima nepaisyti vaiko privatumo, nes toks nepaisymas yra vienas labiausiai vaikus skaudinančių dalykų. Man konsultuojant suaugusius yra tekę susidurti su tokiomis jų vaikystės trauminėmis patiritmis, kai, pavyzdžiui, mama perskaitė dienoraštį ar jį netgi paviešino. Taip pat nėra gerai, kai mama nori visą laiką būti labai artima dukrai, sakydama, kad jos – geriausios draugės. Kartais tai – per didelis artumas. Mama yra mama, ir vaikas turi turėti ir savo draugų. Esama temų, netinkamų kalbėti su mamomis ar dukromis. Jei, tarkime, mama su dukra ar tėtis su sūnimi dalijasi savo seksualinėmis patirtimis, tai jau yra ribų peržengimas, netinkamas dalykas. Tačiau, kita vertus, mes turime rūpintis vaikų švietimu šioje srityje. Taigi į kiekvieną sitauciją turime žvelgti iš naujo ir spęsti, kaip joje pasielgti teisingiau.
Kartais tėvai ne visai teisingai supranta, ką reiškia tas paauglio išklausymas nevertinant. Jie būkštauja, kaip tada formuoti vaikų, paauglių vertybes?
Vertybės formuojasi pagal tai, ką mes darome, pagal tai, kaip mes elgiamės realiame gyvenime. O tai, ką sakome, paauglius iš tiesų nelabai veikia. Išklausymas nevertinant reiškia, kad klausydamiesi mes nesakome, kad tai gerai ar blogai, juokinga ar kvaila, bet bandome suprasti, kaip paauglys jaučiasi, kas po tuo slypi. Ir taip pat mes turime parodyti, kad jį girdime ir suprantame. Tai vadinama aktyviuoju klausymusi, kai mes perfrazuojame tai, kas mums sakoma. Pavyzdžiui: „Aš girdžiu, kad tu sakai, jog tau buvo labai pikta, kai mokytoja tave apibarė ir išvarė iš klasės, kai pamatė, jog neatlikai namų darbų…“ Šiuo atveju yra svarbiau su vaiku išlaikyti gerą santykį, padėti jam išreikšti emocijas, nei pasakyti: „Kodėl tu nepadarei namų darbų? – nebūtų buvę problemos“. Taip kalbėdami, mes pasakome, ką vaikas turėjo daryti, tačiau nekuriame, nepuoselėjame ryšio. Galbūt jis ir pats padarys išvadą, kad jei būtų paruošęs namų darbus, viska sbūtų buvę gerai. Tai pat galima sakyti: „Mano nuomone, aš vienoje ar kitoje situacijoje elgčiausi taip ar kitaip“. Bet jau tik po to kai išklausei, kai parodei, kad supratai. Tada jau gali pasiūlyti vaikui pasvarstyti, kaip tai atrodo iš šalies.
O jei paauglys užsiima tuo, kas jam netinkama, o ne vien nepatinka man… Kaip elgtis tuomet? Ar taip pat tik aktyviai išklausyti?
Ne visai taip. Jeigu jūs pamatysite, kad vaikas, tarkime, žiūri pornografinius filmus, aišku, kad nesakysite: „Na, žinai man nepatinka…“ Jūs sakysite: „Aš neleidžiu, tu nepilnametis“. Tai yra ribos nustatymas. Tačiau kalbant apie knygas, filmus, kurie atitinka vaiko amžių, yra labai naudinga kalbėti su vaiku, apie tai, kas jam patinka. Ką jam reiškia tai, ką jis skaito, ko klausosi. Ir pasidalinti, kas patinka man pačiam. Išties gali būti ir labai įdomu sužinoti, kas patinka skirtingoms kartoms. Nors iš pirmo žvilgsnio tai mums gali pasirodyti „nesąmonė“, tačiau įsiklausius į tų dainų žodžius, tai gali pasirodyti visai kitoje šviesoje, mes galime pamatyti prasmę. Man atrodo, kad vaikai augdami praeina skirtingus etapus. Pavyzdžiui, prisimenu, kai mano dukros buvo dešimties– vienuolikos metų, mane buvo apėmęs siaubas, nes jos mėgo žiūrėti „muilo operas“. Tačiau mes kartais tai žiūrėdavome kartu, kalbėdavome apie tai, ir man pasirodė, kad tos muilo operos nėra toks jau blogas dalykas, nes ten daug kalbama apie jausmus. Kita vertus, tie etapai praeina. Praeina ir muzikų, kurios mums atrodo kvailos, klausymas. Žmogaus augimas yra procesas, skirtas surasti savo kelią ir tai, kas yra jo. Ir mes to už jį negalime padaryti, jis turi ieškoti pats.
Kokie yra pavojaus signalai, rodantys, kad jau yra „perlenkta“ į vieną kurią nors pusę – priežiūros ar pasitikėjimo?
Signalas, rodantis, kad priežiūra yra perdėta, – tai maištavimas. Pavyzdžiui, nesimokymas gali būti viena jo formų. O jei priežiūros per mažai, vaikas jaučiasi nemylimas, tarsi paliktas vienas su savimi. O kartais, jei tėvai yra labai vertinantys ir kritiški, paauglys pats pasirenka „palikto pačiam sau“ poziciją, kad jam reikėtų kuo mažiau susidurti su nuolatiniais tėvų priekaištais. Paaugliai gali būti liūdni, o kartais jų liūdesys pasireiškia irzlumu, piktumu.
Paaugliams neretai būdingas netinkamas elgesys gali būti kovos dėl galios, dėmesio siekimo, keršto mūsų elgesiui išraiška. Taip pat tai gali būti ir siekis patirti aštrius pojūčius.
Grįžtant prie pasitikėjimo, atsakomybės, reikia vaikams leisti patirti, rizikuoti, tačiau „legaliai“. Tai yra, važiuoti į stovyklas, eiti į naktinius žygius, bet visada prieš tai pagalvojus, ar tai yra pakankamai saugu, ar tos stovyklos turi programą, tinkamai parengtus vadovus. Netgi toks dalykas kaip atrakcionai, yra visai teigiamas, nes paauglys čia gali „legaliai“ patirti aštrius pojūčius.
Jei mes neleidžiame vaikui legaliai rizikuoti, jie tai gali imti daryti nelegaliai – užsiimti socialiniu požiūriu netoleruotinomis veiklomis (vartoti alkoholį, narkotikus). Taip pat labai svarbu, kad paaugliai aiškia žinotų tėvų nustatytas ribas.
Beje, kalbant apie priežiūrą, paaugliai kartais „nori“, kad jiems tėvai ko nors neleistų. Kai nedrįsta draugams atsakyti dalyvauti jų siūlomoje rizikingoje veikloje, nes bijo būti išjuokti. Tada tėvų „neleidimas“ yra galimybė pasiteisinti savo draugams, kad esą ne jis pats bijo ar nenori, bet kad tą draudžia „kvaili“ tėvai.
Kalbant apie paauglio atsakomybę, tėvai neretai skundžiasi, kad paaugliai nenori vykdyti jiems šeimoje skiriamų pareigų, tyčia nesistengia jų atlikti gerai. Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?
Viena pagrindinių taisyklių – nei už vaiką, nei už paauglį niekada nereikia daryti to, ką jis pats gali padaryti. O kai mes prašome jų pagalbos ar patarnavimo, reikalingas bendradarbiavimas, aptarimas drauge su paaugliu, ką jis gali atlikti. Vis dėlto taip pat reikia būti labai atidžiam, kad paauglys nepasijustų išnaudojamas (pavyzdžiui, kai jo prašoma prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris). Žinoma, kiekvienas šeimos narys turi prisidėti prie bendro šeimos gyvenimo, kiekvienas turi savo atsakomybės sritį. Tačiau tai turi būti tai aptarta ir susitarta, atsižvelgiant į šeimos situaciją. O jei jau susitarta, tada galima reikalauti, kad tai būtų vykdoma. Todėl šeimose, kur esama paauglių, gerai yra šeimų susirinkimai, kai galima diskutuoti ir aptarti. Ir priimti aiškų nutarimą, kas bus, jei tai nebus vykdoma.
Tėvai neretai baiminasi, kad vaikystėje padarytos auklėjimo klaidos yra lemiamos, ir vėliau, paauglystėje, joms „išlindus“, nieko pakeisti neįmanoma?
Tiesą sakant, mes visi auklėdami vaikus darome klaidų, tačiau, atrodo, gyvename visai neblogai. Visiškai išvengti klaidų yra neįmanoma, tačiau labai svarbu, kad būtų geras santykis, ryšys tarp tėvų ir vaiko. Kad vaikas nesijaustų atstumtas, kad jaustų dėmesį.
Išties auginti, auklėti, ugdyti vaikus nėra lengva. Taip pat nėra vieno aiškaus atsakymo, nėra vienos tiesos, kad tą reikia daryti tik taip, o ne kitaip. Mes drauge su vaikais ir kaip tėvai, ir kaip specialistai, ieškome teisingų sprendimų, kaskart vis iš naujo. Viena vertus, tai apsunkina gyvenimą, kita vertus – mums suteikia didelę laisvę, galimybę kūrybiškai mąstyti. Yra netgi tokia Z. ir N. Nekrasovų knyga „Liaukitės vaikus auklėti – padėkite jiems augti“. Man tas pavadinimas labai patinka, nes mes visur turime ieškoti aukso vidurio, bet ne visą laiką galvoti, kaip čia pasielgus teisingai, kaip auklėti, nerimauti, jog galbūt kažko nepasakėm, nepadarėm, ir tai vaikui turės neigiamų pasekmių. Išties tai, ką pats vaikas ateidamas į šį pasaulį atsineša savyje, yra labai daug. Mes gauname vaiką, kurį turime užauginti ir paleisti į ateitį. Jis nėra mūsų nuosavybė.
Tekstas parengtas pagal Individualiosios psichologijos instituto direktorės doc. dr. Rasos Bieliauskaitės paskaitą, organizuotą tėvams seserų eucharistiečių ir organizacijos „Bendrakeliaiviai“, taip pat naudojant paskaitoje dalyvavusių tėvų klausimus bei pasidalijimą savo patirtimi.
www.adleris.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą