2018 m. sausio 16 d., antradienis

Kelionė pas Kalėdų Senelį II dalis ( Viešnagė Kalėdų Senelio kaime)


Tęsiu pasakojimą apie kelionę pas vaikų svajonių pildytoją. ☺ 
Vos tik pramerkę akis, vaikai puolė į lauką - žaisti su sniegu. Jeim tai toks nerealus dalykas ir dar svarbiausia, jo tieeeeek daug. ☺Tik vieno dalyko šį kartą pasigedau mūsų kelionėje, tai daugiau rūbų vaikams. Nes pasirodo, sušlapus rūbams, jie sunkiai džiūdavo ant šių elektrinių radiatorių. Kadangi vaikų daug, o radiatoriai mažiukai, tai turėjome problemėlę su rūbų išdžiuvimu. O vaikai buvo taip ištroškę ir išsiilgę sniego, kad negalėjo juo atsidžiaugti ir į namus juos parvyti buvo labai sunku. 

Taigi, išmaišius sniego pusnis apie namuką, leidomės į savo pagrindinį tikslą - pamatyti ir pačiupinėti tikrąjį Kalėdų Senelį. 



Teko pervažiuoti tą ale mažą ( pagal mano įsivaizdavimus ☺) miestelį Rovaniemį, kuris savo dydžiu tikrai panašus į mūsų sostinę. Ir artėjant link Kalėdų Senelio kaimelio jau ne tik nuorodos rodė, bet ir aplink pasimatė nuostabiai gražus ir apšviestas galybe lempučių kaimelis. Tai buvo nerealu! ☺Su Martynu pasijutome sugrįžę į vaikystę.

Pirmasis mūsų tikslas buvo surasti ir pakliūti pas Senelį. Jis gyvena nuostabiai gražiame mediniame name. 

Įžengus į jo vidų mus pasitiko visa galybė nykštukų. Jų buvo tiek daug! Aplink toks judesys. Nykštukai, turistai, dovanų kalnai ir didžiuliai laiptai kilti aukštyn. Gaila, buvo negalima fotografuoti. Lipome tokiais senais ir masyviais laiptais aukštyn pas Kalėdų Senelį. Visą judesį reguliavo nykštukai. Lipant laiptais apžiūrėjome didžiulį ratą, ant kurio susukti visi gauti vaikų laiškai su jų norais. Apžiūrėjome didžiules supakuotų dovanų krūvas. O šalia laiptų lėtai sukosi laikrodžio smagratis, skaičiuodamas likusį laiką iki Kalėdų. Prie Kalėdų Senelio durų buvo nedidukė eilutė. Kiek palaukus, viena nykštukė mus maloniai pakvietė į vidų. Kalėdų Senelio kambarys buvo erdvus, su senovinėmis knygų lentynomis, telefonu ir tokia didžiule pakyla, ant kurios sėdėjo pats Kalėdų Senelis ir laukė mūsų. Pakvietė prisėsti ir nusifotografuoti. Štai turime prisiminimui mūsų bendrą nuotrauką. 







Gavę tai ko norėjome ( pačiupinėjome TIKRĄJĮ Kalėdų Senelį ), ėjome toliau apžiūrėti jo valdų. Tik išėjus iš  namuko, mus pasitiko ledinis staliukas su kėdėmis. Priminė ledo karalienės karalystę. ☺ 



Toliau patraukėme link elnių fermos ir jų kinkinių. 




Pasivėžinome elnių kinkiniu ir jų dėka pravažiavome pro patį poliarinį ratą. O kaip vietiniai juokauja, kad patekus už poliarinio rato, lieki jaunas amžinai. ☺ Tai aš dabar savo vyrams juokauju, kad kokia aš jauna ir kad ant veido nebematyti raukšlių. ☺


Išmėginome ir apžiūrėjome vietinių Laplandijos gyventojų gyvenamąjį būstą - jurtą.






















Galbūt pats svarbiausias ir įsimintiniausias kelionės akcentas vaikams, buvo šunkiukų Haskių fermos bei kinkiniai. Kadangi pravažiavimas su šunų kinkinių mūsų lietuviškoms piniginėms buvo per brangus, tai pasimėgavome kaip kiti važiuoja ir pažiūrėjom bei paglostėm šuniukus.



O ramiai praeiti pro didžiulius sniego sukastus kalnus praeiti ramiai, buvo neįmanoma.







Komentarų nėra:

Rašyti komentarą